PMT svečiai - Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | monoopera PRIMA DONNA

Svečiuose – KLAIPĖDOS VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS Monoopera PRIMA DONNA Solistė Rita Petrauskaitė Muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro kamerinė grupė: Aidas Strimaitis (I smuikas) Beatričė Raulušaitienė (II smuikas) Ieva Noreikienė (altas) Ignas Bazaras (violončelė) Serhii Dikariev (kontrabosas) Olha Hryhoryeva (klavišiniai) PRIMA DONNA – neeilinė monoopera, kurioje teatras ir opera susilieja į intymų pasakojimą apie žmogaus vidinį balsą, pasirinkimus ir emocinę drąsą. Siekiant peržengti paprasto muzikinio pasirodymo ribas ir pasiekti gilesnį žiūrovo suvokimą, spektaklis prasideda ne scenoje – jis prasideda grimo kambaryje, kur solistė susiduria ne su publikos žvilgsniu, bet su savimi. Skirtingai nei tradiciniame koncerte, čia žiūrovas tampa tylia siena – leidžiančia girdėti tai, kas gimsta širdyje ir balsu virsta muzika. Šis pokalbis tarp solistės ir tylos yra kvietimas į gilesnį, autentiškesnį susitikimą su savimi. Spektaklio siužetas neturi aiškiai apibrėžto veiksmo, tačiau jis juda per septynerius skirtingus personažus – operos herojes, kurių balsai formuoja solistės vidinį dialogą. Giuditta – drąsos ir aistros balsas, kuris klausia: „Ar drįstum rinktis aistrą, kai niekas neplotų?“. Esmeralda – laisvės dvasia, kuri kviečia judėti ir nebijoti būti savimi. Laureta moko tarti „noriu“ be kaltės ir be apribojimų. Miuzeta – tai žaismingas įvaizdis, kuris kelia klausimą: būti matomai, bet ne suvaidintai. Kleopatra – valios ir savivertės balsas, kuri sako: „Neįrodyk. Būk.“ Margarita kvestionuoja, kiek kaltė mus riboja ir kaip ją paleisti. Undinė , giliausias iš visų, kviečia nerti į save – net jei vanduo šaltas. Spektaklis remiasi muzikiniais kūriniais nuo baroko iki romantizmo ir XX a. klasikų – nuo Handelio ir Lehar iki Puccini ar Dvorak, – tačiau jų dermė čia ne tik estetinė, bet filosofinė: kiekviena melodija žymi vieną žingsnį į solistės pasaulį. Muzika tampa ne tik garso potyriu, bet ir vidinės transformacijos erdve. Per monologus, dainas ir tylos akimirkas, solistė keliauja nuo jausmo iki suvokimo: kas lieka, kai nusivalai grimą? Kas prabyla, kai dingsta vaidmuo? Ar balsas, kuriuo kalbame, yra tik mūsų ar dar kažkieno diktuojamas? „Prima Donna“ – tai ne tik spektaklis, muzika ar vokalinė virtuoziškumo demonstracija. Pirma, tai intymus susitikimas su savimi, kvietimas išgirsti tai, kas dažnai užgožiama triukšmo, vaidmenų ir kasdienybės balsų.

Originalus šaltinis →